gyvenimo takeliai

Taigi… Mano pirmasis įrašas Blogas.lt… Visiem sakau, kad mano gyenimas, tai nesibaigianti rutina. Kad geriau iš vis nebūčiau gimus ir pan. Bet mano gyvenimas yra lengvas, tik aš nenoriu to pripažinti… Gal todėl, kad iš manęs klasėje daug kas tyčiojos. O gal todėl, kad per daug esu lepinama savo tėvų? Nežinau, kodėl, bet tai ir nesvarbu. Svarbu tai, kad aš esu nemokša nuo prigimties. Kai man ką nors aiškina, aš nesugebu to prisimint. Net ir eilėraštis kurį mokaus 2 dienas, vos jį pasakau mokytojai tuoj pat užmirštu. Dėl to mokaus blogai. Tėvai pyksta. Patys kalti. Ne kartą sakiau, kad esu ne taip ,,pagaminta”. Reiktų patikrint mano protinius sugebėjimus ir tada visi pamatytų, jog buvau teisi. Eičiau į lengvesnę mokyklą. Juk net mano bendraamžiai moka ir gamintį valgį, ir puikiai bendrauja, ir mokos, ir iš vis yra puiki atrama savo tėvams. O aš? Aš moku tik sėdėti prie kompiuterio ir valgyti šokoladą. Užaugus noriu būt valytoja. Mama juokias. Nematau nieko juokinga. Nors matau. Net buto normaliai nemoku sutvarkyt… Išplaunu grindis, atrodo ir pavargstu, bet grindys kokios buvo tokios ir liko (Nekenčiu laminato). Ligi šiol baisiai bijau vorų ir tamsos. Per daug siaubo filmų prisižiūrėjau… Močiutė sakė, kad jos niekas nemokė ir kad ji pati stengės, todėl tokie rezultatai. Mama girias, kad būdama 7-erių visą šeimą nustebindavo savo kepiniais. Gal ir tiesa. Bet jei tai tiesa, tai kodėl aš ne tokia? Kodėl visi pas mus gabūs, gražūs, inteligentiški, savarankiški, tik ne aš? Aš vinintelė šeimoje tokia nervinga. Ankščiau mamai tereikėdavo pasakyt žodį, tai tada ji man parodydavo savo ,,žodyna”. O dabar aš tokia ir net baisesnė! Kai buvom su močiute ,,Maximoje”, ji lekiojo iš vienos vietos į kitą. Keistai atrodė, juk ji ir kelią žino ir ką pirks, o vos tik kažką pamačius tuoj pat bėga ir supratus, jog tai nereikalinga slenka prie kitos vietos. Mane tai supykdė, nes per jos lakstymą aš užkabinau ne vieną žmogų. Galiausiai atsistojau nuošaly ir stebėjau šį cirką. Priėjus prie bandelių ji paklausė: -Valgysi, nupirksiu? Aš mandagiai atsakiau: -Ne, ačiū. Po kelių sekundžių ji vėl paklausė: -Valgysi? Aš:-Ne ačiū. O jau nuėjus nuo skyriaus ji pratesė: -Valgysi bandeles? Šito man pakako… Kiek kartų man dar reiks kartot? Nesuprantu tokių žmonių… Kai atsidūrėme pieno skyriuje ji vėl pradėjo tą patį košmarą tik jau su sūreliais, sūriu ir pačiu pienu. Bet tai, tik gėlytės… Mano kambarys randasi svetainėje, todėl jį turiu tvarkyti kiekvieną ketvirtadienį. Gerai, tai teisinga. Prieš 3 savaites ji man pranešė, kad turės prisidėt koridorius ir viskas kas jame. Na gerai argi man sunku? Kai tėvai išvyko, aš nusprendžiau miegoti čia, tėvų kambaryje. Tai dabar man liko du kambariai (svetainėje, kaip ir visada žiūrėjo televizorių senelis ir pasigardžiuodmas lukšteno saulėgrąžas). Taigi du kambariai tarp kurių pilnas saulėgražų kilimas. Sutvarkiau ir ruošiausi atsigerti, bet man sumaišė skardus rėkimas. Taip, tai močiutės ,,balselis”. -Tu ką nesutvarkei vonios ir tualeto? Aš: -Tai juk tu man sakei, kad tu tvarkysi. Ji: -Aš? Aš turėjau omenyje, kad plausiu kriauklę. Ką? Tai galų gale, gal pagaliau išmokim sakyti tiesiai šviesiai? Niekada nesupratau jos charakterio. Matyt man nelemta…